kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Istorija

Istorija > Okupuota Lietuva. Sovietizacija

Okupuota Lietuva. Sovietizacija


Du dešimtmečius savarankišką gyvenimą kūrusi Lietuvos valstybė 1940 metų vasarą šią galimybę prarado. Pasinaudojusi tarptautine padėtimi ir gerokai silpnesne mažos kaimynės karine galia diktatoriaus Josifo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga ultimatumais įspeitė Lietuvą į kampą ir ją okupavo. Birželio 14 d. pavakarę Lietuvos gyventojai stebėjo, kaip jų gimtąja žeme rieda svetimos valstybės tankai – į šalį įžengė Raudonoji armija.
Šeimininkais tapę sovietai ėmė griauti valstybę iš pamatų ir keisti per ilgą laikotarpį susiklosčiusią tradicinę gyvenimo sanklodą. Komunizmo statytojais pasivadinę okupantai suformavo Maskvai visiškai paklusnią naują valdžią, naikino privačią nuosavybę, užgniaužė laisvą žodį, uždarė nepriklausomoje Lietuvoje veikusias politines ir visuomenines organizacijas, mokyklose ir kitose gyvenimo srityse diegė komunistinę ideologiją, iškėlė sovietines vėliavas, o įvairiose įstaigose pakabino J. Stalino portretus. Visą šalį netrukus persunkė kruvinas teroras – prasidėjo naujai valdžiai neįtikusių žmonių persekiojimai, represijos, kalinimai, trėmimai ir žudynės. 1941 m. birželio vidury sovietai griebėsi masinių trėmimų operacijos. Per ją beveik 20 tūkst. Lietuvos gyventojų gyvuliniais vagonais buvo ištremti į tolimuosius SSRS kraštus.
Šį bolševikų siautėjimą nutraukė Sovietų Sąjungą užpuolusi hitlerinė Vokietija. Lietuvos gyventojai mėgino išnaudoti prasidėjusį karą tarp SSRS ir Trečiojo Reicho – 1941 m. birželio 22 d. dieną jie sukilo prieš okupantus. Sukilėliai spėjo paskelbti apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir sudaryti Laikinąją vyriausybę, bet netrukus pasirodę naciai neketino atiduoti laisvės. Priešingai – nacistinis režimas ėmėsi įvedinėti savo tvarką ir atvertė dar vieną kruviną Lietuvos istorijos puslapį. Naciai mėgino germanizuoti kraštą, engė vietinius gyventojus, o ekonomiką pajungė karo reikmėms. Bet didžiausia tragedija ištiko vietinius žydus – antisemitinę ideologiją skelbę naciai pradėjo sisteminį jų žudymą ir per keletą metų talkinami vietinių kolaborantų sunaikino faktiškai visą jų bendruomenę.
Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, likimas priklausė nuo Antrojo pasaulinio karo baigties. Vokietija pralaimėjo karą sąjungininkėms ir nacių režimas žlugo, tačiau į Lietuvą 1944 m. vasarą vėl įžengė Raudonoji armija. Nors ji skelbėsi tautų išvaduotoja, iš tikrųjų tai reiškė sovietinę reokupaciją. Sugrįžę sovietai tęsė prieš keletą metų pradėtus santvarkos keitimo darbus, gilindami valstybės ir visuomenės sovietizaciją. Ypač išsiplėtė teroro mastai – bet kokiam pasipriešinimo potencialui sunaikinti imtasi kruvinų represijų ir naujų, dar masiškesnių trėmimų. Lietuvą iš Maskvos ėmė valdyti Komunistų partija ir jos jėgos struktūros.
Bet Lietuvos gyventojų tai neatgrasė nuo pasipriešinimo – antrą kartą kraštą okupuojantys sovietai susidūrė su galingu pasipriešinimu. Dešimtys tūkstančių vyrų išėjo į miškus ginti savo šeimų, namų, žemės ir tėvynės. Beveik dešimt metų, nuo 1944 m. iki 1953 m., laisvės kovotojai grumėsi su okupantais, neleisdami jiems pasijusti šeimininkais ir saugiai „statyti komunizmą“. Nors fiziškai partizanai kovą galiausiai pralaimėjo, jos psichologinė ir simbolinė prasmė neišdilo per ateinančius keturiasdešimt okupacijos metų – pasauliui įrodyta, kad sovietai nebuvo laukiami, o vietos gyventojams tai padėjo išsaugoti tautinę savigarbą ir laisvės viltį.
1944–1990 m. okupacijos laikotarpis skirstomas į keturis tarpsnius.
Pirmuoju (1944–1953) Sovietų Sąjungą valdė Stalinas, todėl jis vadinamas stalininiu. Jis pasižymėjo aršiausia Lietuvos sovietizacija: valstiečiai per prievartą suvaryti į kolūkius, visiškai panaikinta privati nuosavybė, o ekonomika centralizuota, menininkai privalėjo kurti pagal ideologines dogmas, tikintieji nebegalėjo laisvai išpažinti savo tikėjimo ir kt.
Po Stalino mirties vadovavimą Sovietų Sąjungai perėmė Nikita Chruščiovas. 1956 m. jis pasmerkė ankstesniojo vadovo „asmenybės kultą“ ir padarytus nusikaltimus. Sovietinis režimas tapo kiek nuosaikesnis – atsisakė masinių represijų, leido įkvėpti gryno oro menininkams, ieškojo efektyvesnio ekonomikos veikimo modelio. Todėl šis antrasis laikotarpis nuo 1953 m. iki Chruščiovo valdymo pabaigos 1964 m. yra gavęs „atšilimo“ vardą, reiškiantį atlydį po totalitarinio įšalo stalinizmo metais. Šiuo tarpsniu Lietuvoje įsibėgėjo pramonės augimas ir gyventojų kėlimasis į miestus, bet laisvės kiekis kultūriniam ir religiniam gyvenimui buvo dozuojamas.
Ne visi įtakingi Sovietų Sąjungos politiniai veikėjai buvo patenkinti, kur link juda SSRS traukinys. Todėl jie 1964 m. rudenį įvykdė perversmą ir į nuversto Chruščiovo partijos generalinio sekretoriaus kėdę pasodino naują vairininką – Leonidą Brežnevą. O šis stipriai trūktelėjo stabdžių svirtį ir režimas sustabdė laisvėjimo procesus. Okupuotoji Lietuva režimo nuožmėjimą labiausiai pajuto po 1972 m., kai Kaune protestuodamas prieš sovietinę okupaciją susidegino Romas Kalanta. Per dvidešimt Brežnevo ir po jo trumpai valdžiusių partijos sekretorių valdymo metų Sovietų Sąjungos politinis ir ekonominis gyvenimas faktiškai apmirė, nes lėtėjančiam traukiniui išjudinti nebuvo ryžtasi imtis realių reformų, o komunistine ideologija niekas nebetikėjo. Todėl šis trečiasis laikotarpis (1964–1984) vadinamas „sąstingiu“. Lietuvoje tais metais ypač išryškėjo didelės visuomenės dalies prisitaikymas prie sovietinio režimo, dvilypis mąstymas (viena galvoju, kita darau), polinkis į vartotojiškumą ir neformalias veiklas. Kultūrinis gyvenimas taip pat patirdavo skaudžius cenzūros kirčius, bet prisitaikę ir laviruoti išmokę menininkai sukurdavo vertingesnių ir modernesnės formos kūrinių.
Po partizaninio karo numalšinimo Lietuvoje iki pat nepriklausomybės atgavimo ginkluotas pasipriešinimas nebekilo. Tačiau su sovietine okupacija nesitaikiusi visuomenės dalis ieškojo kitų būdų, kaip atsilaikyti prieš sovietizaciją, išsaugoti lietuvių kalbą, tautines tradicijas ir vertybes ar apginti bent vidinę laisvę. Aktyvesnė ir labiau organizuota opozicija sovietiniam režimui formavosi nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos. Savo teises garsiai pradėjo ginti tikintieji ir dvasininkai, žmogaus teisių gynėjai susibūrė į Helsinkio grupę, pogrindyje įsikūrusi Lietuvos laisvės lyga deklaravo tikslą kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Nelegaliais keliais slapčia plito pogrindinė spauda, mėginusi atsverti kasdien viešai per laikraščius ir televiziją skleidžiamą propagandą, pagarsinti nutylimus nusikaltimus. Už Lietuvos ribų, daugiausia JAV ir Vakarų Europoje, nesiliovė veikti politinės ir visuomeninės išeivijos organizacijos. Jų nariai atkakliai stuksendami į įtakingų politikų kabinetų duris ir įvairiomis akcijomis atkreipdami vakariečių dėmesį neleido pasauliui pamiršti apie pavergtas Baltijos šalis.
Viltis, kad kova už Lietuvos laisvę nėra bergždžia, atėjo labai iš lėto ketvirtuoju okupacijos periodu, kai Sovietų Sąjungos vadovu tapo Michailas Gorbačiovas (1985). Jis suprato, kad Sovietų Sąjungos traukinys nenuvirs nuo bėgių tik tokiu atveju, jei bus imtasi radikalių permainų – ne tik ekonominių ir socialinių, bet ir visose kitose gyvenimo sferose. Taip prasidėjo „perestrojkos“ (rus. pertvarkos) laikotarpis, suteikęs žmonėms galimybę viešai prabilti apie sovietinės santvarkos problemas ir priminti prieš keletą dešimtmečių padarytus masinius nusikaltimus ištisoms tautoms. Pertvarkos sumanytojai nenumatė, kad okupuotos tautos pasinaudos papūtusiais laisvės vėjais ir atsikabins savo vagonus nuo bendro Sovietų Sąjungos sąstato.

Tomas Vaiseta

Ar žinote, kad...